VOGTI ŠOKOLADĄ
Leidykla: VAGA, 2015
244 p., kieti viršeliai, 140×215 mm
ISBN 978-5-415-02386-8
Auditorija: Suaugusiųjų
Ar kada nors susimąstėte ką reiškia gimti šeimoje su kurios nariais nesi susijęs biologiniais ryšiais? O ką reiškia sužinoti, kad kažkur pasaulyje turi seserį, nors tavo tėvai turi tik vieną vaiką – tave. Kaip tai iš viso įmanoma? Romanas „Vogti Šokoladą“, tai intriguojantis genetinis detektyvas, kuriame niekas nėra taip paprasta, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio.
– Supranti, kartais kraujo ryšys nėra toks stiprus kaip sielų giminystė. Štai mes su tavimi susitikome pasaulyje ir tam nereikėjo gimti iš tos pačios motinos. Vienis. Mes visi jungiamės į tą patį vienį.
– Kaip tai žinoti?
– Pajusi.
– O jei suklysiu?
– Kelias atsiranda einant, o ne stovint vietoje.
Kraujo ryšys. Ar jis būtinas, kad jaustumeisi artimas? Ar iš tiesų kraujas šaukia? Visus?
Beka ilgisi sūnaus, kurio neturi teisės vadinti sūnumi.
Dylanas ieško sesers, kurios nėra matęs.
Laura myli savo šeimą, nors nė su vienu jos nariu nėra biologiškai susijusi.
Istorijos susipina, suartina ir supriešina, iškelia tokių klausimų, kurie daugumai skaitytojų nė nekiltų.
Tai romanas apie kraujo ryšius, kurie nepavaldūs kintantiems progresuojančios visuomenės pasirinkimams. Apie dalykus, kurie stebina, verčia nutilti, paklausyti ar bent jau pakraipyti galvą. Nėra ribos tarp balta ir juoda. Donorystė – tai sąmoningas pasirinkimas, skleidžiantis gėrį, suteikiantis viltį ir galimybę gyventi. Ar tiktai?
ATSILIEPIMAI
Knygą “Vogti šokoladą“ pavadinčiau genetiniu detektyvu. Tai įgalina jo esminė idėja, kad nežinantiems arba nepakankamai žinantiems apie savo biologines šaknis lemta nenurimti tol, kol susiras savo gentainius.
Siužetas labai įtraukiantis. Skaitydamas nepajunti, kada tampi betarpišku visų pergyvenimu ir įvykių dalyviu. Ieškai ir kartu atrandi ne tik artimuosius, bet ir prasmę būti su tais, kuriuos pritraukėme į savo gyvenimo orbitą ir kuriuos besąlygiškai mylime.
Mes esam linkę tapatintis su knygų, kurias skaitome herojais. Neslėpsiu – skaitydama Viktorijos Butautis romaną „Vogti šokoladą“ vis galvojau: jei man taip atsitiktų, ar leisčiausi ieškoti savęs? Savo šaknų? Atsakymo neturiu. Ir dvejonių dar daugiau nei buvo tada, kai verčiau pirmuosius knygos puslapius. Žinau viena – absoliutaus gėrio nėra ir būti negali, o į priekį mus dažnai veda egoizmas – kaip, gi aš, ką aš jaučiu, ko noriu? Jei tas egoistinis žaidimas pernelyg įtraukia, yra pavojus pasileisti laukais ir neišsiaiškinti nieko. Arba atrasti dalykus, kurių nė nenumanei esant.
Viktorijos sugalvotas žaidimas knygoje „Vogti šokoladą“ įtraukia. Istorija pagauna, nusineša ir nepalieka, vis gribštelėdama naktimis, kai negali užmigti. Galvoji: o jei tai būtų tavo vaikai? Kaip tada? Kaip pasielgtum?
Apie dovanotus kūdikių embrionus Lietuvoje nedaug kalbos. Užtat labai daug vietos fantazijai. Viktorija meistriškai tuo pasinaudojo, nelietuvišku tempu išvyniojo emocingą pasakojimą ir tarsi svetimomis akimis pažvelgė į Lietuvą ir tuos, kurie toli nuo jos. Man patiko tas žvilgsnis – be perdėto susižavėjimo, emocijų ir nostalgijos. Paprastas žvilgsnis į sudėtingus dalykus. O juk visas grožis ir slypi paprastuose dalykuose.
Knygos rėmėjai
