Australija – Krokodilo Dendžio šalies migla

Australija – šalis, kurioje tiek daug prieštarų, kad ją lengva mylėti ir nemylėti vienu metu. Didžiulis kontinentas iš visų pusių skalaujamas vandenynų – tikrai izoliuotas, galbūt egzotiškas, vietomis nepaliestas.

Visi yra girdėję apie nepaprastą Australijos gamtą ir jos grožį, matę filmų apie drąsuolius (ir gražuolius) banglentininkus ir banglentininkes, tad daug kas šalį pamilsta nė karto joje nesilankę. Ir tai visai nestebina, nes Australija yra nepaprastai charizmatiška ir įtrauki, o, vienąkart pasijutęs oziu (australu), niekada to iš širdies nebeištrauksi. O kas sava, turi priimti su visais pliusais ir minusais. Taigi, šį kartą ne apie vaizdus, bet apie būsenas, tai, kas Australijoje žavi, stebina, o kartais visiškai išmuša iš vėžių. Kontroversijų Australijoje netrūksta, nors iš pirmo žvilgsnio taip ir neatrodo.

Žmonės Australijoje yra ypač savimi patenkinti, daug atvykėlių tai painioja su atsipūtimu (relaxu), bet tai ne visai tas pats. Dėka ypatingos izoliacijos, o gal dėl tos izoliacijos kaltės, australai mielai išradinėja ne tik tai, kas iš tiesų labai reikalinga pasauliui, pavyzdžiui, bevielį ryšį (WiFi) ar juodąją dėžę, naudojamą visuose komerciniuose skrydžiuose (beje, jos spalva ne juoda, o ryškiai oranžinė!), bet taip pat ir „dviračius“, kurie jau seniai išrasti, patikrinti ir veikia. Savo išradimais oziai labai didžiuojasi ir juos noriai naudoja vietinėje rinkoje, dažnai ignoruodami tvaresnius ir efektyvesnius užjūrio spendimus. Prieš porą šimtmečių, kai skiestas romas atstojo vietinę valiutą ir į Australiją tremdavo kaip į vietą, iš kurios negrįžtama, bet kokie vietiniai išradimai buvo gyvybiškai svarbūs, tačiau laikai pasikeitė, o australų požiūris daugeliu atvejų – ne.

Vairuojant Melburne šokiruoja įmantrus kablio manevras (hook turn). Švelniai tariant, labai keistas sprendimas tam tikrose sankryžose į dešinę sukti iš pirmosios juostos. Tai būtų normalu Lietuvoje, tačiau Australijoje – kairės pusės eismas, taigi, sukdamas į dešinę iš pirmosios juostos, turi kirsti antrąją! Originalu, be abejo, racionalu – ne. Visgi Melburno centre tenka prakaituoti ir dėti į šuns dienas ypatingą ozių išradingumą.

Australai gi į tokius kuriozus tiesiog nesigilina ir daro taip, kaip darė daug kartų prieš tai, – patrauko pečiais ir informuoja: „I can‘t be bothered.“ Tai tarsi lietuviškas „man dzin“. Nepatogiose situacijose paprasčiau nesirūpinti. O nerūpėjimas Australijoje yra didelis dalykas, toks didelis, kad vietiniai to nebepastebi. Plaukti pasroviui tikrai patogu.

Galbūt dėl to „man dzin“ požiūrio produktų bei paslaugų kainos ir kokybės santykis Australijoje yra neadekvatus. Savaime suprantama, jei pamiršti, kad už balos, vadinamos vandenynu, yra kitas pasaulis ir savo kaime kuriamus produktus lygini su kitame kaime kuriamais produktais, gali pats sau atrodyti labai gražus. Benchmarking („įsivertinimas lyginantis su standartu“) Australijoje dažnu atveju vyksta tarp didžiųjų kontinento miestų: Sidnėjaus, Melburno, na, ir viskas… O kam ten tas Berlynas ar Niujorkas? Todėl ozių sukurti kriauklių maišytuvai virtuvėje taško sienas, o proudly australian made („su pasididžiavimu pagaminta Australijoje“) langai tiesiogine prasme yra visiškai kiauri. Užėjus šaltam orui (taip, Australijoje būna šalta ir netgi labai), siūloma šilumą namuose sulaikyti užtraukus roletus (nes tam gi jie ir yra), o atėjus karščiams daryti tą patį. Paprasta – kaip ozių firminis no worries mate („be problemų“). O pasididžiavimas prastoka, bet itin brangia vietine produkcija siekia aukščiausią lygį. Tai pagirtina, nors ir smarkiai perspausta. Iš esmės kažką keisti Australijoje: požiūrį, valdžią, taisykles, kokybę, užtrunka ilgai, bet dėl to nelabai kas jaudinasi, nes gi dzin.

Visgi tas perdėtas atsipūtimas turi ir privalumų. Australai į viską žiūri paprastai. Europiečiams iki to toli kaip iki Marso, o gaila: nusimetus dalį įtampos, aukso vidurys būtų garantuotas. Australijoje dauguma kavinių ir restoranėlių įrengti be didelių pretenzijų į stilių ar išskirtinumą. Eiti į parduotuvę ar muziejų įsispyrus į šlepetes yra OK. Dėvėti timpes ar šortus bet kokia proga ir ant bet kokios sėdynės irgi yra visiškai fine.

Body shaming („kitaip atrodančio kūno stigmatizavimas“) čia jau praeitas etapas, o gal jis niekad ir nebuvo atklydęs: moterys‐drūtsraigčiai puošia reklaminius skydus, nes perdėta estetika iš esmės nėra australų arkliukas. Can‘t be bothered gyvenimo stilius gimė Australijoje ir oziai jį tobulai įvaldė. Taigi europietis, atsikraustęs į Australiją, pereina štai tokias ozėjimo stadijas: susižavėjimo, relaxo, lyginimo / praregėjimo, pasipiktinimo, hint hint (nuoširdaus noro pasidalyti patirtimi, kaip galima tą ir aną daryti geriau), o galiausiai visiškos frustracijos, nes niekam tie pasiūlymai nėra reikalingi. Tuomet jau tenka rinktis – prisitaikyti arba pirkti bilietą į vieną pusę.

Moterų teisės Australijoje taip pat kurioziškos. Galimybės dirbti puse etato, porą dienų per savaitę ar net keletą valandų per dieną australėms galėtų pavydėti daugybė Lietuvos moterų. Daugelyje įmonių moterys skatinamos grįžti iš vaikų auginimo atostogų ir lanksčiai derinti motinystę su karjera. Tačiau šalia tokių teisingų iniciatyvų vis dar egzistuoja ekskliuzyviniai džentelmenų klubai, kuriuose gali rinktis tik vyrai (ir aš nekalbu apie striptizo kabakėlius). Ką vyrai ten veikia? Bendrauja, ilsisi, vykdo verslo sandorius, žaidžia bridžą, demonstruoja savo statusą ar stengiasi jį užsiauginti.

Praeitais metais „Sydney‘s Australian Club“ (žinoma, kad toks pat yra ir Melburne), kurio nariai yra elitiniai politikai ir verslo lyderiai, nubalsavo prieš moterų priėmimą. Esą klubas – tai ypatinga vieta „daryti verslą“, tačiau panašu, kad ne su moterimis verslininkėmis. Rimtai? Šalia tokių ekskliuzyvinių klubų, o jų ne vienas, egzistuoja ir paprastesni priemiestiniai teniso klubeliai, tarp kurių taip pat pasitaiko skirtų tik vyrams…

Vyrų klubų ideologija kardinaliai kertasi su XXI amžiaus vertybėmis, bet tiesiogiai siejasi su lyčių segregacija mokyklose. Dauguma valstybinių mokyklų Australijoje yra bendrosios, tai yra berniukai ir mergaitės mokosi kartu, tačiau privačiame sektoriuje situacija kitokia. Elitinės mokyklos yra atskiros, taigi seksizmas užprogramuojamas jau ankstyvoje vaikystėje. Australija lėtai juda link pokyčio, bet, lyginant su Vakarų pasauliu, tai vis dar laukiniai Vakarai.

Ozių premjeras Scottas Morrisonas (2018–2022), sužinojęs, kad specialus tyrimas atskleidė, jog net 63 procentai moterų parlamentarių Australijos Parlamente patyrė seksualinę prievartą ar priekabiavimą, sureagavo paprastai: „Siaubinga… Norėčiau, kad tai mane labiau stebintų.“ Vau, norėčiau ir aš. Beje, buvęs premjeras taip pat priklauso jau minėtam ekskliuzyviniam vyrų klubui.

Australija būtent tokia – dvilypė: viena koja ji tvirtai XXI amžiuje, tačiau kita vis dar minko kolonijinių prietarų purvą.

Australizacija. Kitas Australijos premjeras Malcolmas Turnbullas (2015–2018) teigė, kad Australiją galima vadinti sėkmingiausia multikultūrine visuomene pasaulyje. Beveik pusė šiandieninių ozių arba bent vienas iš jų tėvų yra gimę ne Australijoje. Šalis yra tikras imigrantų katilas, kuriame maišosi skirtingiausios kultūros, kalbos, religijos, požiūriai ir nuomonės. Giliau pakapstęs bet kurios šeimos istoriją, ištrauksi bent vieną protėvį, atsibasčiusį į salą jei ne bausmės už kokią niekšybę atlikti, tai aukso ar opalų kasti, laimės ar savęs ieškoti.

Ypač daug lėšų, programų ir kalbų skiriama pagreitinti atvykėlių „australizaciją“, kad sausio 26‐ąją, Australijos dieną, visi galėtų sutikti kepdami pigias dešreles ant kultinių barbekinių, mosuoti Australijos vėliavėlėmis ir nenormaliais kiekiais pliaupti alkoholį (binge drinking, kai geriamas didelis kiekis alkoholio siekiant greitai pasigerti, yra didelė problema Australijoje). Vienų imigrantų skrandžiai dešreles su visais priedais priima be jokių sunkumų, kitiems sekasi blogiau, bet iš esmės australų gyvenimo būdo įsisavinimas yra šalies sėkmės istorija. Tačiau tai yra paviršius, australiškos vienybės prieštara glūdi giliau.

Daugiau nei 200 metų baltieji australai engė, žudė ir niekino pirmuosius salos žmones, kurie šeimininkavo Australijos žemyne virš 60 tūkstančių metų. „Australindami“ viso pasaulio tautų atstovus, plūstančius į gėrybėmis aptekusią šalį, kolonistai pamiršo į glėbį priimti savus aborigenus. Australijos dienos iškilmės mini pirmųjų kalinių išlaipinimą aborigenų žemėse (nereali proga švęsti ir didžiuotis!). Tą dieną prasidėjo valdžios sankcionuotas aborigenų genocidas, kuris tęsėsi iki pat XX amžiaus. Ar reikia paminėti žiaurią rasinę diskriminaciją ir kolonizavimo pasekmes, kurias vargu ar įmanoma visiškai pašalinti?

Dalis australų (ypač jaunimas) siekia, kad Australijos dienos iškilmių data būtų pakeista. Anksčiau ar vėliau tai privalės įvykti, nes šventimas sausio 26‐ąją yra didžiausia šalies kontroversija šiandien.

Gabaritai. Visiems aišku, kad Australija yra nepaprasto dydžio sala‐kontinentas, tačiau žvilgsnis į „Google Maps“ (beje, australų išradimas) niekaip negali perteikti tos milžiniškos erdvės, kuri atsiveria palikus Australijos didmiesčius. Beje, didmiesčiai – vos keli ir jie užima vos 0,22 procento visos šalies teritorijos, tačiau juose grūdasi beveik visi (90 procentų) šalies gyventojų. O tai reiškia, kad likusiuose 99,78 (!) procentuose kontinento laisvai ganosi sulaukėję kupranugariai, milijonai kiškių (juos atsivežė baltieji ir visiškai feilino sekso edukacijoje, todėl ilgaausiai ir toliau dauginasi kosminiu greičiu naikindami endeminius augalus), sūriavandeniai ir gėlavandeniai krokodilai, bei vienas kitas dendis, jojantis ant įspūdingų kengūrų. Tiesa, dar yra avių ir galvijų.

Didžiausia pasaulyje galvijų ferma „Ana creek“ gyvuoja būtent Australijos outbacke (grubiai tariant, tai visa teritorija, kuri nėra miestas ar pakrantė). Gyvuliams prižiūrėti toje milžiniškoje fermoje tenka pilotuoti sraigtasparnį, o ant žemės piemenys gano pasitelkę motociklus, nes savo plotu ferma tik šiek lenkia Izraelį… Bekraštė Australijos platybė šokiruoja ir joje lengva pasimesti, dingti, pasislėpti. Nenuostabu, kad kurį laiką viduryje Australijos „niekur“ sėkmingai slėpėsi ir veikė japonų kultas Aum Shinrikyo, tas pats, kuris praeito šimtmečio pabaigoje įvykdė ne vieną teroristinį išpuolį su cheminiais ginklais, įskaitant zarino dujų tragediją Tokijo traukiniuose. O tuos cheminius ginklus kulto nariai sukūrė ir išbandė atvirai po spiginančia Australijos saule, kur nei šuo nesulojo, nes tų šunų šimtus kilometrų tiesiog nebuvo.

Dar ir dabar žemyno viduryje veikia įslaptinta Amerikos ir Australijos gynybos bazė „Pine Gap“, kurios veikla tikriausiai neapsiriboja paprastu antžeminės erdvės stebėjimu. Milžiniška Australijos teritorija slepia ne vieną paslaptį, nors važiuojant tūkstančius kilometrų raudonų dulkių keliais atrodo, kad tave supa tik didingas niekas.

True blue oziai (tie iki širdies gelmių) išskirtinai daug laiko praleidžia lauke. Tai firminis australo ženklas. Dirbdami, švęsdami, sportuodami ar žiūrėdami sporto varžybas (ši aistra Australijoje varžosi su religija ir vienareikšmiškai laimi). Atostogų metu kemperių parkus užkemša šeimos su palapinėmis, kuriose telpa penki kambariai, virtuvė ir šuns būda. Poilsis gamtoje yra šventas reikalas, nes Australijos gamta yra tai, kuo kiekvienas australas nepaprastai (ir pagrįstai) didžiuojasi. Nacionalinių parkų ir draustinių priežiūra yra prioritetas, nes garsusis australiškas true blue gyvenimo būdas neatsiejamas nuo gamtos ir jos gyventojų. Oziai myli savo mielus ir baisius gyvūnus, tikrai rūpinasi vandenynais ir miškais, mielai savanoriauja, skiria savo laiką bei pinigus.

Miestų paplūdimiuose verta atkreipti dėmesį į ženklus, nes dažnas jų yra draugiškas šunims, kurių Australijoje nors vežimu vežk (1,4 šuns vienam šeimos ūkiui). Tai reiškia, kad pakrantę ir vandenyną tenka dalytis, o juk mes visi skirtingai suprantame žodį „poilsis“ ir kam reikalingas švelnus smėlis, gerai sugeriantis šlapimą. Laimei, oziai pakrantės stygiu nesiskundžia (tik 25 tūkstančiai kilometrų), todėl visi randa, ko ieško, – šunų draugiją ar ramybę nepaprasto grožio paplūdimiuose.

Todėl ypač sunku suvirškinti faktą, kad australų tauta yra viena iš intensyviausiai teršiančių aplinką. Tarp 38 EBPO narių, kurios laikomos labiausiai išsivysčiusiomis ir aukštų pajamų valstybėmis, Australija užima pirmąją vietą pagal anglies dvideginio (CO2) emisijas vienam gyventojui. Tai reiškia, kad kiekvienas australas sukuria tris kartus daugiau taršos, lyginant su pasauliniu vidurkiu, ir apie keturis kartus daugiau nei žmogus Lietuvoje.

Tačiau Australijos valdžia spręsti paradokso nesiskubina. Valstybė, turinti anglies resursų, kurių užtektų šalies elektros poreikiams patenkinti 1231‐eriems metams į priekį (kai 3254‐aisiais žmonija kelsis į Kentauro Alfos žvaigždyną, australai išskrisdami užgesins paskutinę anglies elektrinę), neranda argumentų jų nebenaudoti. Kaip žadėjo iškalbingasis premjeras Scottas Morrisonas, jei tik jį perrinks, jis pasirūpins, kad Australija eksploatuotų anglies jėgaines „neribotą laiką ir kiek įmanoma ilgiau“. Dar 2021‐aisiais metais virš 51 procento šalies elektros buvo pagaminta anglimi kūrenamose elektrinėse, papildomi 20 procentų – kitais iškastiniais kurais, tokiais kaip dujos ir nafta. Pagal CO2 emisijas, susijusias su elektros gamyba anglies kūrenimo pagrindu, Australija tvirtai laikosi lyderės pozicijų pasauliniame valstybių sąraše, nuodingais CO2 debesėliais lenkdama net Kiniją.

Anglies pramonė – viena labiausiai politizuotų temų, kuria laimimi ar pralaimimi rinkimai, rinkėjai gąsdinami dėl atsinaujinančios energetikos išaugsiančiomis elektros kainomis, prarastais darbais anglies kasyklose, šaltais namais (bet gi yra roletai!) ir kitais baubais, jei tektų nulipti nuo anglių krūvos. Rūpinimasis ekologija ar CO2 emisijomis vyksta tiek, kiek to minimaliai reikalauja politinis padorumas.

Privalomi taršos emisijų standartai, kurie yra norma pasaulinėje automobilių rinkoje (įskaitant JAV, Europą, Japoniją, Korėją, Kiniją, Indiją, Kanadą ir Meksiką), Australijoje tiesiog neegzistuoja. Elektromobiliai sudaro vos 3,4 procento parduodamų naujų automobilių. Vyriausybė tarsi norėtų skatinti elektromobilizaciją (skirtingose valstijose skiriamos skirtingos lengvatos), bet tuo pačiu metu įvedamas kuriozinis mokestis elektromobiliams už kiekvieną pravažiuotą kilometrą (Viktorijos valstijoje nuo 2021‐ųjų metų, o Naujajame Pietų Velse ir Pietų Australijoje nuo 2027 metų). Toks absurdiškas sprendimas grindžiamas tuo, jog elektromobilių savininkai išvengia kuro akcizo, nes nepila degalų (kaip jie drįsta?!), o dalis kuro akcizo yra skiriama vietiniams keliams tvarkyti.

Premjeras Scottas Morrisonas nesikuklino pareikšti savo nuomonės apie elektromobilius: „Jie yra brangūs ir sugadins true blue ozių savaitgalį, nes nepajėgs patempti laivų ir kemperių, o juo labiau nuvežti ten, kur (oziai) norėtų.“ Įdomu, kokią smogu trenkiančią vietą galvoje turėjo premjeras?

Tokia politinė atmosfera sukuria kontekstą vienai didžiausių kontroversijų šioje nuostabioje šalyje: turėdama nepaprastai unikalią ir daug kur nepaliestą laukinę gamtą, Australija vis randa būdų, kaip ją nežmonišku greičiu teršti.

Pabaigai orai, arba Ką jūs supratote ne taip. Stereotipiškai Australijos klimatas yra apibūdinamas paprastai – ten karšta. Deja, bet tai „Krokodilo Dendžio“ užleista migla. Australija yra Europos dydžio (be Rusijos), o juk sniegas Švedijoje dar nereiškia, kad Tenerifėje jums nebus per karšta gulinėti su maudymosi kostiumėliu.

Karšta būna Australijos šiaurėje ir centre, o pietuose (pavyzdžiui, Tasmanijoje, kur yra piečiausias šalies taškas) įmanoma sušalti net ir vidurvasarį, tai yra per Naujųjų Metų šventę. Taip, Australijoje daugybė dalykų vyksta priešingai, jei darysime prielaidą, kad Lietuvoje jie vyksta būtent taip, kaip reikia. Sniegas Australijos Alpėse iškrenta birželį, mokslo metai baigiasi gruodį, eismas vyksta kitoje pusėje, o žmonės ryte keliasi tuomet, kai jūs einate miegoti. Taip ir su orais.

Gražuolio Melburno, kuris ne kartą buvo išrinktas gyvenamiausiu miestu pasaulyje, klimatiniai ypatumai šokiruoja. Tame mieste egzistuoja ne keturi jums žinomi sezonai, bet penki – ir jie visi gali ištikti vieną ir tą pačią dieną. Oro temperatūra, kol jūs mėgaujatės filmu kino teatre, gali nukristi 20 ar daugiau laipsnių, liūtį pakeisti svilinanti saulė, o tuomet pasipilti kruša. Tas penktasis sezonas vietinių paprastai ir taikliai vadinamas f…k you. Šioje vietoje iš tiesų belieka australiškai patraukti pečiais ir per daug nesigilinti, nes su gamta nepakovosi. Stichijas patariama pasitikti trumpomis rankovėmis ir lengva širdimi. Tada viskas, pasak ozių, bus OK.